Broliai Moišė ir Leiba Hofmekleriai, jų muzika ir tarpukario Kaunas

Mažuoju Paryžiumi vadintame tarpukario Kaune nestigo kultūrinio gyvenimo apraiškų – nuo architektūros iki per radiją transliuojamų laidų laikinoji Lietuvos sostinė sparčiai vijosi kitas Europos sostines. „Laikinoji sostinė yra savotiškas fenomenas. Matome tarpukario architektūrą, bet tą patį galėtume pasakyti ir apie to meto muzikinį gyvenimą, prie kurio labai prisidėjo broliai Hofmekleriai“, – sako istorikas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzikos ir dailės skyriaus muziejininkas Artūras Savko. Pasak istoriko, tarpukario Kauno muzikinis gyvenimas neįsivaizduojamas be Pomerancų, Stupelių ir Hofmeklerių giminių: „Sklido kalbos, kad daugiau kaip pusę atlikėjų Valstybės teatre ir kai kuriuose restoranuose sudaro šių giminių atstovai.“ Lenkams užėmus Vilnių, 1920-ųjų rudenį į Kauną persikėlę Hofmekleriai stipriai prisidėjo prie kultūros proveržio. Valstybės teatre, prestižiniuose Kauno restoranuose ir kavinėse skambanti muzika, pirmieji įrašai bei radijas pasiekė dažną kaunietį. „Jų indėlis buvo svarbus tiek populiariojoje muzikoje – mažosiose auditorijose, tiek profesionalioje teatro scenoje. Išpopuliarėjo opera, baletas. Pasaulį užkariavo naujovės – šelako plokštelės, kuriose jie taip pat skambėjo“, – apie svarbų garsios muzikų giminės vaidmenį tarpukario Lietuvoje pasakoja A. Savko. Mošė ir Leiba Hofmekleriai kilo iš muzikų giminės – senelis buvo Ašmenos kantorius, o tėvas Marduchajus profesionaliai griežė smuiku, altu ir violončele. Kaune Marduchajus Hofmekleris gavo darbą dar tik pradėjusiame kurtis valstybiniame teatre, kuriame netrukus pradėjo muzikuoti ir sūnus Leiba. Iš visų atžalų Leiba vienintelis grojo pianinu, kiti broliai ir sesuo rinkosi styginius instrumentus. „Valstybės teatre jis akompanuodavo pianinu iš užsienio atvykusioms garsenybėms ar vietiniams talentams. Netrukus jis pradėjo diriguoti. Nors iš pradžių jam sekėsi sunkiai, greitai atskleidė savo talentą. Dirigavo daugeliui baletų, važiuodavo į gastroles, bet ir toliau akompanuodavo įžymybėms“, – sako A. Savko. Kylanti teatro žvaigždė paliko gilų įspaudą tarpukario Kauno muzikiniame pasaulyje. L. Hofmekleris taip pat dirigavo ir pirmuosius lietuviškus baletus: Balio Dvariono „Piršlybas“, Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“. Apie L. Hofmeklerio dirigento talentą atsiliepė ne tik vietinė, bet ir užsienio žiniasklaida. Po Valstybės teatro baleto trupės gastrolių Monte Karle ir Londone dirigentas buvo giriamas už aukštą lygį, meistrišką orkestro vedimą ir kūrinių atlikimą. Ne mažiau žymus brolis Mošė Hofmekleris vadovavo prestižinio Kauno restorano „Metropolis“ orkestrui. Vilniaus muzikos mokykloje pas Ilją Malkiną besimokiusio smuikininko virtuozo vadovaujamas orkestras dienomis grodavo klasikinę, o vakarais klausytojus žavėdavo pramogine muzika. A. Savko pabrėžia, kad M. Hofmekleris buvo vienas pirmųjų Lietuvos radijo talkininkų, daug prisidėjęs rengiant pirmąsias muzikines radijo laidas: „Kaune radijas pradėjo transliuoti 1926 m. birželio mėnesį, o jau po kelių savaičių buvo transliuojamas Hofmeklerio vedamas septynių žmonių orkestro koncertas. Taip pat buvo įrašyta nemažai šelako plokštelių, kuriose girdima „Metropolio“ orkestro muzika.“ Neatsitiktinai 1932 m. prezidentas Antanas Smetona M. Hofmekleriui įteikė Gedimino ordiną už nuopelnus Lietuvos kultūrai. Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/mazu-ir-di....