Daugybę gyvybių išgelbėjusi Jūratė: eidama į darbą užsitaisau ginklus

Atiduodi žmonėms visą savo širdį, o iš kolegų vis tiek girdi, kad esi nereikalingas. Gelbėdamas kitų gyvenimą pamiršti savąjį, net šeimą palieki kažkur paraštėse, nes vis atrodo, kad jiems tavęs reikia labiau. Kai griūva sienos ir nebelieka vilties, sukvieti žmones, pats stoji į dulkes ir chaosą, kad viską dar kartą prikeltum. O kai pagaliau tai padarai, vėl išgirsti šaltus žodžius „Eik kitur“.Jūratė kelia iš tamsos tuos, kuriuos kiti jau seniai buvo nurašę ir palaidoję. Ji kasdien mato jų akis, kai šios vėl prisipildo gyvenimo, jaučia jų apkabinimus net po daugelio metų, – ji net neslepia ašarų, kai žmogus, kurio jau niekas nebetikėjo sutikti gyvo, spaudžia ją prie savęs iš dėkingumo.  Ji kasdien girdi padėkos žodžius, bet kai kam vis tiek atrodo, kad jos neturėtų būti šalia, jie jau net garsiai sako, kad ji nereikalinga. Jūratei net buvo uždrausta duoti šį interviu, nors ji sukandusi dantis buvo pažadėjusi kalbėti tik apie savo pašaukimą. Jos balsas trukdo kitiems.Šiandien „Netobuli gyvenimai“ – apie nesuvaidintus jausmus. Jūratė Danielė, kuriai lenkiasi net jos nepažįstantys žmonės, šiandien jaučiasi kaip balta varna Lietuvos kalėjimų sistemoje – savo širdį atidavusi ir kitų gyvybes gelbėjanti moteris net negalėjo apie savo pašaukimą, kuris atsirado po labai skaudžių patirčių šeimoje, papasakoti darbo vietoje. Jai uždraudė. „Kiekvieną dieną ateidama į darbą užsitaisau ginklus prie įėjimo, esu karingoji Ksena, nes nežinau, iš kurios pusės į mane šaus“, – sako Jūratė. Ir priduria, kad, baisiausia, šios kulkos skrieja ne iš nuteistųjų pusės... Visas pokalbis - Delfi: www.delfi.lt/a/120248547