„Dienos temoje“ – Remigijus Žemaitaitis.

Dar vienas interviu, kuris paliko aiškų įspūdį – kai kuriems politikams studijoje leidžiama ramiai dėstyti savo poziciją, o kiti iš anksto pasodinami į teisintis priversto pašnekovo vietą. Remigijus Žemaitaitis kalbėjo apie koalicijos stabilumą, dvigubus standartus, kitų partijų skandalus, politinį spaudimą ir atsakomybę valstybėje. Tačiau vos tik atsakymas išeidavo už iš anksto paruošto scenarijaus ribų, žurnalistinis kompasas stebuklingai parodydavo vieną kryptį – atgal prie kaltinimų „Nemuno Aušrai“. Patogūs klausimai – kartojami. Nepatogūs atsakymai – praleidžiami pro ausis. O kai pašnekovas primena, kad skandalų, bylų ir politinių dėmių turi ne tik „Nemuno Aušra“, staiga prasideda labai selektyvi klausa. Štai čia ir yra visas grožis: kai reikia spausti „Nemuno Aušrą“ – įjungiama prokuroro intonacija. Kai kalba pasisuka apie kitų partijų problemas – atsiranda švelnus noras „judėti toliau“. Žurnalistika turi klausti aštriai. Dėl to niekas nesiginčija. Bet žurnalistika neturėtų būti dekoracija iš anksto parašytam nuosprendžiui. Žmonės mato, kada vyksta tikras pokalbis, o kada pašnekovui tiesiog bandoma uždėti jau paruoštą etiketę.