Valdžios apsivožtiniai, apsimetinėjant kvaileliais: nekompetencija ar jau grėsmė valstybei?

Prieš keturis dešimtmečius, kai veržėmės iš sovietinio lagerio, neturėjome tikslo pertvarkyti pasaulį – tuomet mūsų tikslas buvo paprastas ir aiškus: sukurti teisingą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir nors iššūkių tuomet buvo daugiau nei dabar – pirmą dešimtmetį to kurso daugiau mažiau ir laikėmės, sako istorikas Algimantas Kasparavičius, nors, pasak jo, jau tuo metu ėmė aiškėti, kad valdžios, net ir savos, nagai, deja, lenkti į save. O vėliau mūsų valdžion renkami vyrai ir moterys visa galva nėrė į globalius reikalus – iki dabar rūpinasi viso pasaulio reikalais, tik ne savais. Tik ne tuo, kad mūsų piliečiams būtų gera gyventi mūsų pačių valstybėje. Net į Hormūzo sąsiaurį esam pasiryžę siųsti saviškius gelbėti Amerikos! Turbūt kaip tik todėl griūna, o askui metų metais remontuojami dešimtmečiais dremžiti dar giliu sovietmečiu statyti tiltai, lūžta mūsų automobiliai ne tik duobėtose miestų gatvėse, bet ir pagrindiniame mūsų valstybės greitkelyje. Tame pačiame, kuris tikrai atrodė geriau prie Brėžnevo, negu dabar! Iš aukštų tribūnų arogantiškai postringaujame apie teisingą pasaulį, o patys negebam susitvarkyti savo kieme ir sudaryti sąlygų mūsų laisvos šalies gyventojams patenkinti elementariausių žmogiškų poreikių. Kaip atrodo šiandienos patriotas? Vienoje rankoje – Ukrainos vėliava, o kitoje – kyšis? Mūsų valstybė – jau dabar praskolinta ir primena suskilusią geldą, kurios dugne – didžiulė skylė, kurią užlopyti šansų nėra. Bet argi kam tai rūpi? „Po manęs – kad ir tvanas“. Kartais atrodo, kad tokia ir yra pagrindinė pakaitomis mūsų valstybę valdančių politinių partijų taktika ir strategija. Kitas bet kokią gėdą ir sąžinę, o ką jau bekalbėt apie kompetenciją ir savikritiką, praradusių vyrų ir moterų šūkis (nesvarbu, ar jie apsimeta esantys kairėje, ar dešinėje) galėtų būti „Čiupk, griebk, kol gali!“ Kiek dar šokinėsim pagal svetimas dūdeles? Kai ta pati ES iš pradžių pareikalavo, kad uždarytume atominę elektrinę, o dabar jau sako, kad ta buvo klaida, ir ragina jas tirėti? Taip ir šokinėsim pagal kažkieno švilptelėjimą kaip vištos be galvos? Ir kodėl lietuvis labiau linkęs dėl savęs ne kovoti, o kišti galvą į smėlį ir leisti joti ant savo sprando bet kam, arba ir išvis dėti į kojas – pokalbyje su istoriku Algimantu Kasparavičiumi.