Apie monetas, Erazmą Vitelijų ir litvinizmą. Про монеты, Эразма Вителлиуса и литвинизм.

Šiandien su kolega nepaprastai įdomiai padiskutavome apie Lietuvos istoriją, pradedant 16 a. monetų apyvarta Lietuvoje ir baigiant madinga litvinizmo tema. Grįžęs namo, susisteminau mintis ir sukūriau šį filmuką, norėdamas perkelti diskusiją į Youtube. Taigi, pasidalinkime nuomonėmis šio video aptarime. O diskusijos pradžia buvo apie monetų apyvartą Lietuvoje 16 a. pradžioje, po Aleksandro Jogailaičio, kurį ir matote paveikslėliuose, įvykdytos pinigų reformos. Viename filmuke jau minėjau, kad apie monetų apyvartą įdomių žinių gali suteikti aukų dėžučių turinys. Juk kiekvieno doro tikinčiojo preiga – paremti savo bažnyčią, ir aukojami buvo tie pinigai, kurie mišių metu buvo pinigų kapše. Auka mišių metu net 36 kartus minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygose, 2007 m. išverstose į lietuvių kalbą ir išleistose atskiru leidimu. Pagrindinė knygos dalis – dvikalbė. Čia matote atverstus knygos puslapius – kairėje tekstas originalo kalba, lotyniškai, dešinėje – išverstas į lietuvių kalbą. Lotyniškas tekstas (nors jame ir netrūksta slavizmų, polonizmų) nedviprasmiškai parodo, kuria kalba buvo vykdoma vidinė dvaro raštvedyba, kokia gi kalba valdovo dvare buvo „oficiali“. Kabutės dėl to, jog šis apibūdinimas yra šių laikų išmislas, plačiai naudojamas mūsų rytinių kaimynų pseudoistoriniuose pamąstymuose. Na, bet mums įdomus yra pats knygų turinys. Kaip tik atverstame 329 leidinio puslapyje skaitome, kad aukų dėžutės turinys skirstomas į tris dalis: auksines monetas, tarp kurių išskiriami vengriški auksiniai forintai ir Reino guldenai, plačiuosius grašius (tai būtų Prahos ir lenkiški grašiai) bei apyvartoje esančias monetas. Atkreipkite dėmesį, kad įrašuose daug kur minimas Vilniaus prepozitas Erazmas. Apie jį mes dar pašnekėsime. Atverčiame leidinio 331 puslapį. Įdomu, jog čia apyvartoje esantys pinigai suskirstyti smulkiau. Pažiūrėkite ketvirtą nuo viršaus įrašą. „Jubiliejinių metų pinigai, paimti iš dėžutės antradienį po šv. Baltramiejaus (šventės) (rugpjūčio 29 d.) Vilniuje. Pirma- lietuviškomis monetomis 90 kapų ir 1 kapa. Plačiaisiais grašiais 14 kapų be 2 grašių. 13 vengriškų auksinių forintų. Lenkiškomis monetomis pusantro šimto kapų be keturių kapų. Žinome, kad kapa – 60 vienetų. Išvertus į dabartinę skaičiavimo sistemą dėžutėje buvo 13 auksinių monetų, 838 Prahos grašiai ar jiems prilygintos monetos, smulkesnės lenkiškos apyvartinės monetos atitinkančios 8760 lenkiškus grašius ir smulkesnės lietuviškos apyvartinės monetos, atitinkančios 5460 lietuviškų grašių. Atsiminkime, kad lietuviško grašio vertė buvo 20 procentų didesnė už lenkiško, bet iš šių paskaičiavimų matosi, kad konkrečiu atveju apyvartoje lenkiškų monetų dalis buvo nors nedaug, bet didesnė, nei lietuviškų monetų. Beje, jei neskaitote nei lietuviškai, nei lotyniškai, o norite susipažinti su Aleksandro dvaro sąskaitų knygose pateikiama numizmatine medžiaga, internete galite paieškoti šio straipsnio. Tikrai nesunkiai rasite. Грималаускайте Д., Синчук И. Расходные книги двора великого князя литовского Александра как источник по истории денежного счета рубежа 15-16 вв. Ten rasite ir dar daugiau medžiagos. Rekomenduoju ir tiems lietuviams numizmatams, kas skaitote rusiškai. Ir atėjo laikas pašnekėti apie Vilniaus prepozitą Erazmą Cioleką, žinomą ir Vitelijaus vardu.Palankiai sutiktas Romoje, Vilniaus prepozitas Erazmas 1501 metų kovo 31 d. slaptojoje kurijoje pasakė pagrindinę kalbą, kuria kunigaikščio vardu išreiškė klusnumą Šventajam Sostui ir apibūdino Lietuvą. Ši kalba išspausdinta Romoje 1501 m., Mums labai įdomūs būtų šie trys Erazmo Viteliaus kalbos popiežiui Aleksandrui VI lapai. Kas moka lotyniškai, gali skaityti ir versti patys, o mes pasikliausime literatūros istoriko Sigito Narbuto straipsnyje apie šią kalbą išdėstytomis tezėmis. Autorius rašo, jog viena reikšmingesnių kalbos vietų – Lietuvos valstybės apibūdinimas, Mat čia nušviečiamos kelios svarbios Aleksandro valdomos valstybės ypatybės: nors didžiuliame turtingame krašte gyvenančios kelios „tautos“, bet valstybės kilmę, jos istoriją ir dabartį autorius pabrėžtinai susieja su etninias lietuviais („Jie vartoja savą kalbą“), su sava lietuviška dinastija („Jie nepaklūsta niekieno kito valdžiai, išskyrus savo valdovą, kuris dėl viršenybės nešioja didžiojo kunigaikščio titulą, kadangi turi sau pavaldžių begal turtingų kitų kunigaikščių“); čia taip pat nurodoma, kad kultūros, pirmiausia raštijos reikalams LDK vartojama ne lietuvių, o rusėnų kalba – nes „rusėnai apgyvendinę kone pusę Kunigaikštijos, o jų kalba esanti grakšti ir lengvesnė, todėl visuotinai vartojama“. Taigi, lietuviai aiškiai atskiriami nuo rusėnų, ir čia nėra vietos tokiems litvinams, kokius dabar įsivaizduoja dalis mūsų rytų kaimynų. Tiesa, jei galvojate, kad galite kitaip interpretuoti Erazmo Vitelijaus žodžius, lotyniškas originalas Jums prieš akis. . Vat taip mes ir nukeliavome nuo monetų iki litvinizmo. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.