Kuršių Nerijos nacionalinis parkas

Išskirtinė Kuršių nerijos vertė 2000 m. pripažinta pasaulyje, ji įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai nepaprasto grožio jūros, vėjo ir žmogaus sukurtas gyvas kraštovaizdis. Tai tarp jūros ir marių tįsanti smėlio juosta ragais išsikišanti į marias. Jos liniją prie jūros atkartoja žmogaus sukurtas apsauginis pajūrio kopagūbris. Svarbiausias nerijos akcentas – raiškus Didysis kopagūbris su ryškiomis kopomis (Parnidžio, Vecekrugo, Sklandytojų, Hageno, kt.), senųjų parabolinių kopų reliktais ties Juodkrante, pilkosiomis kopomis Naglių – Agilos ruože. Unikalūs užpustyti senieji dirvožemiai, pamario pusiasaliai (ragai) (Bulvikio, Žirgų, Libio ir kt.). Tik čia galima pamatyti daugybę smėlynuose augančių augalų, senųjų girių fragmentus. Čia gyvena vabzdžių, kurių Lietuvoje nepamatysime niekur kitur. Tai pietinių ir stepinių rūšių gyventojai. Per Kuršių neriją eina Baltosios – Baltijos jūrų paukščių migracijos kelias, kuriuo kiekvienais metais pralekia apie 15 milijonų sparnuočių. Savita gamta – savita žmogaus kūryba. Originalūs žvejų pastatai, kurėnų vėtrungės – jų pasaulėjautos atspindys, o senosios vilos priderintos prie subtilaus, trapaus kraštovaizdžio. Gyvendami savitos Kuršių nerijos gamtos apsuptyje ir beveik atskirti nuo žemyno, žmonės statė čia originalius, jų pasaulėjautą atspindinčius pastatus. Gyvenvietėse tarpusavyje puikiai dera etnografinė žvejo namo architektūra su medžio raižiniais puoštomis vilomis ir vasarnamiais, raudonų plytų mūro bažnytėlėmis ir mokyklomis. Vienas unikaliausių vietos žvejų gyvensenos etnografinių elementų – išdidžiai vėjyje besisukiojančios spalvotais raižiniais išmargintos kurėnų vėtrungės.