Nematerialus kultūros paveldas. Drevinė bitininkystė

Dzūkijos nacionaliniame parke gimė mintis atkurti drevinę bitininkystę, nors daugelis manė, kad šis archajinis verslas jau nunykęs, kad nebėra bitininkų, mokančių į drevėtą pušį įkopti sudėtingu iš ilgų virvių pasidirbintu įrankiu – geiniu. Tokių entuziastų atsirado, ir jų dėka drevinė bitininkystė tebegyvuoja Varėnos rajone, Musteikos miškuose. 2020-aisiais šis senovinis verslas įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kopimo meno ir dzūkiško geinio meistrystės atnaujintojas, Dzūkijos nacionalinio parko visų senųjų amatų žinovas Romas Norkūnas mus čia ir pasitinka. Musteikos kaime, netoli Čepkelių raisto, įkurtame (nuo 2006 m.) bityne. Bitininkaujama čia archajiškai, prisitaikant prie bičių biologinio ciklo. „Drevinėje bitininkystėje man visąlaik svarbiausia buvo ne bitės, – sako R. Norkūnas. – Tik dabar jos įdomios pasidarė. Visus tuos penkiolika metų daugiau rūpėjo drevės, o kad ten tų bičių būtų, pats santykis, bendravimas su jomis man parūpo dabar. Anksčiau laikiausi archajiško bendravimo su bitėmis, bet kai pamačiau, kaip šiuolaikiniai bitininkai su jomis bendrauja, kaip viską ramiai prižiūri, apžiūri, kaip be galo be krašto medituoja, – man irgi pasidarė įdomu.“ Kaip pateikiama Lietuvos nacionalinio kultūros centro informacijoje, drevinė bitininkystė – archajinė bitininkavimo tradicija ir vienas seniausių girios verslų, ilgiausiai išsilaikiusių šilinių dzūkų kaimuose. Drevinė bitininkystė buvo praktikuojama viena arba greta sodybinės bitininkystės. Drevės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Drevinė bitininkystė, kaip tradicinė vertybė, paremta archajišku žmogaus bendravimu su bitėmis. Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/ramus-gyve....