Vaikų koncentracijos stovykla, Vaikystė pragare, Nacių nusikaltimai

1942 m. nacių Vokietija Lodzėje įkūrė koncentracijos stovyklą, skirtą lenkų vaikams – net nuo 6 metų, o realybėje čia kalinti ir dar jaunesni, net 2–3 metų vaikai. Jie buvo laikomi „probleminiais“: našlaičiais, benamiais ar tiesiog neįtikę okupacinei valdžiai. Vaikai buvo verčiami dirbti daugiau nei 12 valandų per dieną, kentė nuolatinį badą, smurtą ir nežmoniškas gyvenimo sąlygas. Už menkiausius nusižengimus jie buvo mušami, baudžiami maisto atėmimu ar uždaromi į izoliaciją. Per stovyklos gyvavimą joje kalinta apie 3000 vaikų, iš kurių mažiausiai 200 mirė, nors tikrasis aukų skaičius gali būti didesnis. Viena žiauriausių prižiūrėtojų buvo Eugenija Pol – paprasta moteris, kuri stovykloje pasižymėjo ypatingu žiaurumu prieš vaikus. Paradoksalu, bet po karo ji gyveno įprastą gyvenimą, dirbo ir net rūpinosi vaikais, kol galiausiai buvo nuteista už savo nusikaltimus. 1945 m. sausį, artėjant Raudonajai armijai, vokiečiai pabėgo, palikdami stovykloje išsekusius ir sužalotus vaikus. Daugelis jų visam gyvenimui liko psichologiškai traumuoti. Tuo pačiu metu Lodzėje įvyko ir kita tragedija – Radogoščiaus kalėjimo žudynės. 1945 m. sausio 17–18 d., likus vos kelioms valandoms iki miesto išlaisvinimo, vokiečiai nužudė apie 1500 lenkų kalinių. Dalis jų buvo sušaudyti, kiti sudeginti gyvi padegus kalėjimo pastatą. Išgyveno tik keli dešimtys žmonių. Ši istorija atskleidžia ne tik nacių nusikaltimus, bet ir pavojingą žmogaus prigimties dvilypumą – kaip paprasti žmonės gali tapti žiaurumo vykdytojais. Galite prisidėti prie tokių video kūrimo https://contribee.com/tomasambro