Povandeninė archeologija – Klaipėdos universitetas (2008)

Noras pažinti savo praeitį nuveda žmones į neįtikėtinas vietas: tankius miškus, kalnus, ankštas uolas ir net po vandeniu. Kartais mums nepavaldžios gamtos jėgos iškelia aukštai virš vandens liekanas senovinių uostų, kur prieš tūkstantį metų stovėjo vikingų laivai, o akmens amžiaus gyvenvietes ar net viduramžių bažnyčias nuskandina po vandeniu. Povandeninė archeologija gimė pajūryje ir šiandien labiausiai išbujojusi pajūrio miestuose, kur nuo seno atsirado poreikis gyvenimą krante derinti su žygiais į jūrą, svetimų pakrančių užkariavimais, atradimais. Šiandien tuos jūrinės istorijos reliktus apibrėžiame kaip maristinį paveldą. Archeologijos tyrimai sausumoje reikalauja gero pasirengimo, daug pastangų, įvairių prietaisų, skirtų pažymėti atodangas vietovėje ir tiksliai apmatuoti kultūrinius sluoksnius bei jų radinius. Povandeninei archeologijai taikomi tokie patys reikalavimai (pagrindinis iš jų būtų toks – privalai tyrinėti, padarydamas paveldui kiek galint mažiau žalos, nesuardydamas, nesugandinamas) kaip ir tyrinėjant sausumoje, tačiau juos įgyvendinti yra daug sudėtingiau. Baltijos jūros ir Lietuvos ežerų gelmėse yra tamsu ir šalta. Visada matai tik kelis metrus. Su partneriu susikalbėti įmanoma tik turint specialią įrangą. Dažniausiai jos nėra. Tokios sąlygos povandeninius archeologus tarsi nubloškia į XIX amžių. Čia negali pasinaudoti tacheometrais, teodolitais, nivelyrais, dažniausiai tenka matuoti pasitelkus kuoliukus, virvutes, gulsčiuką ir ruletę. Po vandeniu nėra buldozerių, netinka ir tradicinis archeologų įrankis kastuvas. Jį reikia pakeisti specialiais siurbliais ir ežektoriais, kuriais nusiurbiamos arba numetamos į šalį dugno nuosedos braunantis iki žmogaus paliktų pėdsakų arba nuskendusių laivų triumų. Nuskendusio paveldo paieškos taip pat visiškai skiriasi nuo tradicinių lauko paieškų. Gal todėl povandeninėje archeologijoje naudojami sudėtingesni ir specialūs prietaisai. Dėl blogo matomumo ir kartais didelių gylių dugnui žvalgyti pasitelkiami įvairūs sonarai, kurių bangos siunčiamos gilyn ir, atsispindėjusios kompiuterio ekrane, piešia dugno bei ant jo esančių daiktų vaizdus. Povandeniniams archeologams neužtenka vien pasinerti. Jie turi pamatyti daugiau nei turistas, ieškantis po vandeniu neįprastų pojūčių, arba patyręs naras, siekiantis pasinerimo rekordų. Archeologai turi dirbti po vandeniu, o kuo didesni gyliai, tuo mažiau laiko lieka tam darbui. Todėl povandeniniuose tyrimuose naudojami specialūs robotai su video kameromis ir manipuliatoriais, batiskafai, batisferos, specialūs povandeniniai laivai. Jų pagalba galima apžiūrėti ir nufilmuoti objektus, esančius kelių šimtų metrų ir net kelių kilometrų gylyje. Taip buvo atrastas ir „Titanikas“. Didžiųjų laivų liekanos pirmiausia patraukia tyrinėtojų ir povandeninių turistų akį. Baltijos dugne glūdi daug Antrojo ir Pirmojo pasaulinių karų metu bombų ir torpedų sudaužytų arba audrų nuskandintų laivų. Lietuvos vandenyse jų priskaičiuojama per dešimt. Šių laivų liekanos, aptiktos specialių paieškų metu arba vykdant karines išminavimo operacijas. Didžiuliai transportiniai ir kariniai laivai, sudarkyti sprogimų, guli ant dugno įvairiuose gyliuose: nuo keliolikos iki 60 metrų. Karo metu nuskandinti laivai kartais sunkiai atpažįstami: po vandeniu matosi metalo sąvartynai, kartais yra išlikusios tik atskiros laivų dalys. Nors daugelio laivų vardai yra žinomi, tačiau šiandien juos atpažinti sunku. Vienas tikrai atpažintas laivas guli jūros dugne netoli Palangos. Tai vokiečių pagalbinis karo laivas „Füsilier“ (Šaulys), kurį 1944 m. lapkričio 20 d. paskandino rusų artilerija ir lėktuvai. Laive žuvo mažiausiai 280 žmonių... Filmo autoriai: Vladas Žulkus, Romas Pletkauskas, Albertas Montvila, Algimantas Jarukaitis, skaito Vytautas Anužis. KU TV, 2008