Pynimas iš nendrių ir kitų gamtinių medžiagų

Ukmergės kultūros centro edukacijų ciklas „Meto švento laukimas“. Pynimas iš nendrių ir kitų gamtinių medžiagų (edukatorė Virginija Rimkutė) Nuo pat seniausių laikų įvairūs smilginiai ir pakrančių augalai, medžių ir krūmų žievės ir karnos buvo naudojami krepšių pynimui. O šiaudai žmonių gyvenime tapo svarbūs nuo tada, kai pradėta auginti javus. Buvo naudojamos dvi pagrindinės technikos: įvijinė ir iš kaselių. Įvijinė technika, kai medžiaga siuvama šaknimi, žievele, karna ar siūlu nuo centro spirale, yra viena iš pačių seniausių, tokios pintinės labai tvirtos ir patvarios. Pynimas kasele kiek vėlyvesnis, o nuo viduramžių iš kaselių pinti ne tik krepšiai, bet ir skrybėlės. Pintinės ir kraitelės būdavo įvairiausių dydžių ir paskirties. Dažniausiai tai būdavo naudojama sausiems maisto produktams laikyti, taip pat grūdams sėti ar vėtyti. Mūsų etnografinėje medžiagoje geriausiai žinomos didžiulės į puodynes panašios pintinės, vadinamos karbijomis, bumbliais ir kitaip. Šiandienos akimis žiūrint, labai įdomus atrodytų šiaudinis apavas, dėvėtas žiemą (ar prisimenate dainelę „šiaudų batai, šakaliniai padai"?). Taip pat muziejuose galima aptikti labai simpatiškių rankinukų, dėžučių, skrynelių. Meistrė Virginija Rimkutė, archeologė, sertifikuota tradicinė amatininkė Filmavo Judita Babenskienė.