Veronika Povilionienė_ O atsimenu namelį

V. Povilionienė ir D. Pulauskas O atsimenu namelį aš gimtinį savo, Kur motulė prie ratelio supdama niūniavo. Ir dainelė, ta lopšinė, ta daina motulės, Ir šiandieną man ausyse skamba čiūčia liūlia. Čiūčia, liūlia, mažutėli, auk greičiau, užauki. Ir Tėvynė, ir Dievulis tavęs jauno laukia. Kai išklystu į pasaulį platų, begalinį, Tėviškėlės atminimas man laimužę mini. Kai į saulę pasižiūriu, vakaro saulužę -- Man ji primena kaip gyvą mylimą motulę. Ir kasdien regiu tą kaimą, tą namelį savo, Kur gyvenimo palaima man lopšy liūliavo.